BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jei Gediminas nebūtų sapnavęs - nebūtų Vilniaus?

Vieną rudenį, medžioklės sezono metu, kunigaikštis Gediminas su savo kariais ir kunigaikščiais išjojo medžioti. Kiaurą dieną medžiojo, ragų aidai toli skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę susirinko ant aukštos kalvos, kur upelė Vilnia įteka į Nerį. Ten suvilko visus užmuštus žvėris – briedžius ilgais lyg medžių šakos ragais, vilkus, gauruotus lokius. Gediminas tądien nukovė didžiausią taurą. Visi nustebo, mat nebuvo matę tokio didelio. Naktis buvo rami ir šilta, todėl Gediminas panūdo ant tos kalvos ir miegoti. Ta vieta jam labai patiko - kalnas buvo apaugęs senais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukė Neries upė.

Ryto metą kunigaikštis atsikėlęs papasakojo regėjęs nuostabų sapną: ant aukšto kalno stovėjo didelis geležinis vilkas, o kaukė jis taip garsiai kaip šimtas vilkų. Niekas negalėjo Gediminui paaiškinti, ką toks sapnas galėtų reikšti, tik vyriausias lietuvių vaidila krivių Krivaitis tarė:

„Vyriausias kunigaikšti, geležinis vilkas yra miestas, kurį tu turi pastatyti ant šio kalno. Miestas bus tvirtas kaip geležis. Priešai jį puldinės daugybę kartų, norėdami sugriauti ir suardyti, tačiau neįveiks jo. O toks stiprus vilko balsas reiškia, kad garsas apie galingą ir turtingą miestą pasklis plačiai po visą pasaulį.“

Gediminas pastatė miestą ant kalno, kur nakvojo, ir pavadino jį Vilniumi. Paskui persikėlė į jį gyventi. O per daugelį metų išsipildė krivaičio žodžiai apie Vilniaus galybę ir garsumą.

Vilniaus padavimai. Legenda apie geležinį vilką.

Rodyk draugams

T.A.Rudokas: aš - geležinis vilkas

Rytas. Pagaliau rytas. Po sapno – košmaro: aš – geležinis vilkas – stoviu kalno viršūnėje ir kaukiu, nes ką tik sapnavau šarvuotą galingą vyrą ir didelį miestą, štai pabudau ir kaukiu, aš, geležinis vilkas, kaukiu kaip vėjas prie jūros… Rytas. Pagaliau rytas. Po bemiegės nakties. Sapnas truko tik sekundę. Rytas po nakties. Aš praskriejau ja kaip išprotėjęs sprinteris. Rytas. Aš išeinu iš namų. Iš namų – į Miestą. Kad nenusižudyčiau. Kad nenusižudyčiau namuose. Kad nenusižudyčiau, aš išeinu.

Einu gatve. Rytas. Paukšteliai čiulba. Saulutė. Kaip skaidru širdy! Po bemiegės nakties. Po sapno. Po bėgimo per amžinybę. Aš einu einu gatve. Pro mane eina praeiviai. Moterys ir mergaitės. Moterys! Kur jos eina? Į darbą. Iš nuobodžio turbūt jos visos svajoja apie meilės angelą, kuris įskristų naktį pro langą. Tikras vyriškas angelas. Sparnai – tik metafora. Svarbiausia, kad jis būtų tikras vyras. Aš įlipu į troleibusą Nr. 3 ir važiuoju Antakalnio gatve Gedimino aikštės link. „Gerbiami keleiviai, neužmirškite…“ Prisimenu, kad užmiršau.

Išlipu „Gedimino“ stotelėje. Ak, nuostabus oras! Pavasaris. Gryna. Laisva. Einu per gatvę. Žalia šviesoforo akis. Troleibuso snukis išnyra prie pat manęs. Bėgu ir perbėgu gatvę. Akies kraštu užkliudau Katedros kampą. Primerkiu akį ir einu per Gedimino aikštę. Prieš mane eina dvi merginos ir rusiškai juokiasi. Aš nusišypsau, kai mes prasilenkiame. Jos atsigręžia, aš ne.
Gorkio gatvė. Senamiesčio vena. Einu. Kvėpuoju pro burną. Sustoju ir užsirūkau. Vietinė senutė meiliai žiūri į mane. Be regimos priežasties. Gal aš panašus į sūnų (…)

Tomas Arūnas Rudokas. GELEŽINIS VILKAS (1986). Praeivio sapnas

Rodyk draugams

Kukutis Vilniuje

Tai didelis Vilnius!
Vienoj jo pusėj
stovi gandras,
kitoj pusėj –
girdėti kalenimas.

Vienoj Vilniaus pusėj –
kerta rugius,
kitoj –
riša pėdus.
Tai didelis Vilnius –
taip jis ir eina laukais
per Lietuvą:
pro Dubysą,
pro Luokę,
per Žemaitiją –
iki pat jūros!

Martinaitis, Marcelijus. Kukučio apsilankymas Vilniuje,Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

Rodyk draugams

A. Kaušpėdas: nuo Vilniaus bokštų kyla noras pokštaut

Aš nežinau kodėl taip myliu
Tavo romantiškas akis
Apsirengimo keistą stilių
Ir senamadiškas viltis
Vėl dovanojau tau alyvų
Gėlių kurių pats nekenčiu
Pavėsyje Kaukazo slyvų
Daugiau norėčiau paslapčių

Priedainis:
Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų
Kyla man noras pokštaut
Numesti savo akmenį toli
Per Lietuvą Ameriką toli

Taip sueiliuotos mūsų dienos
Kaip celiuliozės fabrike
Aš be tavęs jaučiuosi vienas
Gražuole būtame laike
Pasirinkau laimingą kelią
Ir pasipuošęs sušukau
Ateik romantiška panele
Aš noriu su tavim keliaut.

Pokštas, A. Kaušpėdas (Antis)

Rodyk draugams

J.Kunčinas: šitas miestas, angele, ne tavo

Iš tavernos traukiantį girtuoklį
rūkas gobė tarsi aukso vilna.
Tyliai suposi rudens sūpuoklės.
Nešė žinią angelas į Vilnių…

Marškinėliai buvo plono krepo.
Zvimbė gatvės, rūmai ir malūnai.
Žengė angelas nuo savo laivo trapo
į garuojančius Vilnelės krūmus.

Dvi savaites jis tenai puotavo
su poetais, liumpenais ir kekšėm.
Šitas miestas, angele, ne tavo -
įsivaręs jį esi it rakštį.

Puolęs angele, tai ką dabar praneši?
Suodini sparnai, suskirdę kojos…
Išpūtė jis garo brūkšnį gražų
ir vėsiu sparnu liūdnai numojo:

- Nieko gero, seserys ir broliai,
liūdnas - kaip ir mano - jūsų skliautas! -
Puolė angelas į skaudžią miesto žolę -
girtas, nusiminęs ir apgautas…

Girtas angelas, Jurgis Kunčinas (įdainavo Andrius Kulikauskas)

Rodyk draugams

Dž.Butkutė: važinėtis Vilniaus gatvėmis

Smagu važinėtis plačiomis Vilniaus gatvėmis…

Man taip patinka melodijos senos,
Kurių niekas neklauso.
Naktį aš garsiai klausausi metalo,
Kai visi kaimynai miega!

Man patinka taip gyventi
Ir nuo nieko niekada nepriklausyt,
Apie nieką negalvoti
Ir mylėt, kai noriu aš pati!

Man patinka taip gyventi
Ir nuo nieko niekada nepriklausyt,
Tik pati sau vadovauti
Ir dainuot, kaip noriu aš pati!
Jėėė Jė

Kai saulė kaitina, karšta prie jūros,
Mėgstu degintis po skėčiu,
Ir važinėti plačiom Vilniaus gatvėm
Su senu zaporožiečiu!

(x2)
Man patinka taip gyventi
Ir nuo nieko niekada nepriklausyt,
Apie nieką negalvoti
Ir mylėt, kai noriu aš pati!

Man patinka taip gyventi
Ir nuo nieko niekada nepriklausyt,
Tik pati sau vadovauti
Ir dainuot, kaip noriu aš pati!
Jėėė Jė

Džordana Butkutė, Man patinka taip gyventi

Rodyk draugams

Vilniuj buvau, bobut mano

Vai kur buvai, dzieduk mano?
Vai kur buvai, dūšia mano?
Vai kur buvai, tu mano,
Pilkas karvelėli mano?

Vilniuj buvau, bobut mano,
Vilniuj buvau, dūšia mano,
Vilniuj buvau, tu mano,
Raiboji gegele mano.

Ką parnešei, dzieduk mano
Ką parnešei, dūšia mano?
Ką parnešei, tu mano,
Pilkas karvelėli mano?

Vyno bonką, bobut mano,
Vyno bonką, dūšia mano,
Vyno bonką, tu mano,
Raiboji gegele mano.

Lietuvių liaudies daina, dainuoja „Sutaras“

Rodyk draugams

Aisva: per Vilniaus miestą upelis tekėjo

Per Vilniaus miestą, per Vilniaus
Sraunus upelis tekėjo.
Oi valioj valioj, Lietuva,
Sraunus upelis tekėjo.

Sraunus upelis tekėjo,
Pulkas bernužėlių stovėjo.
Oi valioj valioj, Lietuva,
Pulkas bernužėlių stovėjo.

Pulkas bernužėlių stovėjo,
Su jaunom mergelėm kalbėjo.
Oi valioj valioj, Lietuva,
Su jaunom mergelėm kalbėjo.

Su jaunom mergelėm kalbėjo,
Svetimon šalelėn vadino.
Oi valioj valioj, Lietuva,
Svetimon šalelėn vadino.

Per Vilniaus miestą, per Vilniaus
Sraunus upelis tekėjo.
Oi valioj valioj, Lietuva,
Sraunus upelis tekėjo.

Lietuvių liaudies daina, dainuoja „Aisva“

Rodyk draugams

E.Sirvydytė: radau namus ant Užupio kranto

Radau namus ant Užupio kranto,
Kur Angelas baltas širdį kutena.
Čia lyg traukinio bėgiais gyvenimas skuba,
Čia kiekvienas miesto legendoj gyvena.

Iš šimtmečiais austo gintaro lopšio
Pakilęs su auštančia vaiko malda
Kiekvieną šventadienį virš rudenio bokštų
Atgimki kas kartą, kaskart su daina.

Vilniau brangus,
Nenutylančios giesmės dangų palies
Amžių dvelksmu.
Mes esame tavo baltosios sielos.

Pasodink ant sparnų,
Pasodink ant sparnų mano mažą pasaulį,
Bundančio Angelo mieste didingas,
Amžinas, didis, galingas.

Vėl sukas lyg valso ritmu
Drugiai ant padangės krašto.
Išpažindama meilę jų,
Nes prikėlęs gyvybę, prikelsi gyventi.

Paliki ugnį šiąnakt aukure rusent,
Nes vaidilutės grįš iš pernykščio šimtmečio rudens.
Sudėk po mintį žodį savo ateities kartoms,
Prikelki meilę iš sielų glūdumos.

Vilniau brangus,
Nenutylančios giesmės dangų palies
Amžių dvelksmu.
Mes esame tavo baltosios sielos.

Pasodink ant sparnų,
Pasodink ant sparnų mano mažą pasaulį,
Bundančio Angelo mieste didingas,
Amžinas, didis, galingas.

Radau namus ant Užupio kranto
Ant bundančio balto Angelo sparno…

Eglė Sirvydytė. Himnas Vilniui

Rodyk draugams

Turboreanimacija: mano namai - Vilniaus gatvės

Laisvė, kuri gyvenimą tvarko
(…) ne vieną kartą
Biudžetinė krizė ryte aplanko
Dusina visaip tave ir maigo

Bet tu šiandien nejungsi imtuvo
Girdėjai, kad FM visi dažniai siūlo
Mėšlą, kurį groja kas dieną
Vardina playlist‘us, durnina kiekvieną

Aš turiu tokią laisvę juos išjungti
Norėčiau nuo jų visai atsijungti
Kad radijoj trenktų šiza
Kiekvieną dieną ryte ir vakare

Aš nekenčiu radijo stočių,
Todėl nededu jokių vilčių.
(x4)

Mano namai – tai Vilniaus gatvės
Miesto akys, ausys ir dantys
Bet akys apako, ausys apkurto
O dantys nekanda gyvenimo pulso

Mano namai – tai Vilniaus gatvės
Murzinas punk rock‘as, storos kekšės
Visokios pramogos ir malonumai
Muzika (…) savo stiprumui

Ne kartą su draugais tylon pakliuvę
Mes žvelgiam į radijo imtuvą
Tačiau nė vieno draugo ranka
Radijo mygtuko nesiekia staiga

Aš nekenčiu radijo stočių,
Todėl nededu jokių vilčių.
(x4)

Žmogus ne vienas minioje paskęsta
Visuomenei visokio mėšlo pašvęsta
Tu nori juoktis, tau teks knarkti
Tu nori liūdėti, tau teks apsivemti

Aš laukiu (…) ir radijo mirties
Aš laukiu jos, jos vilties

Ji numirs, ji numirs, la la la la
Ji numirs, ji numirs, la la la la
Ji numirs, ji numirs, la la la la
Ji numirs, ji numirs, la la la la

Aš nekenčiu radijo stočių,
Todėl nededu jokių vilčių.
(x4)

Turboreanimacija - Aš nekenčiu radijo stočių

Rodyk draugams